Vieta: "Rokynė"
Kompanija: "ES Glas" & "Šventinės nuotaikos" kolektyvai
Viskas prasidėjo dviem komandoms gavus pranešimus apie tai, kad viduryje Lietuvos, Dubysos nacionaliniame parke priešas ruošiasi išlaipinti savo strategines pajėgas.
Kiekviena iš komandų gavo užduotis pasirodyti "Rokynės" dvare 2008 03 29 14:00.
Deja, keletas kovotojų gerokai pavėlavo, todėl teko imtis kraštutinių priemonių - bausti visus karius ir atsisakyti pirtelės ant ratų vidury upelio bei nuostabiai gardžių pietų vidury miško, kuriuos turėjo pristatyti karo lauko virtuvė ant ratų.
Jaučiamas priešo buvimas šalia vertė kuo greičiau pasiruošti ir keliauti į kovos lauką.
Džiugi nuotaika vyravo nuo pradžių - vieni jau džiaugėsi būsima pergale, kiti šildančia saule. Jei ir buvo kuris nesišypsantis, tai pasigirdus griausmingam karinio GAZ 66 transporterio variklio griausmui, abejingų neliko - pasigirdo visuotinės ovacijos bei džiaugsmo šūksniai.
Kova prasidėjo nuo nesudėtingo taktine prasme susirėmimo - viena komanda puolė besileisdama nuo kalno, kita - puldama įkalnėn. Pirmoji auka buvo Nijolė, kuri jau po pirmojo raundo atkeliavo pas mane - Kariuomenės vada ir tarė: "įpilk "duonos", nes kojos, rankos dreba". Ji tiesiog neatlaikė dūmų užsklandos ir granatų sprogimo sukeltos įtampos. Kariaunoms apsikeitus pozicijomis ir dar kartą "pasimankštinus", stovykloje įsivyravo klegesys ir džiugus aptarinėjimas, kas ką "nukepė".
Kovos lauke buvo ir medicinos seselių:
Sekanti kova buvo daug sudėtingesnė - vienas būrys turėjo gintis pusiasalyje, supamame upelio, o kitas - pulti besiginančius. Puolančioji komanda, norėdama užimti priešo teritoriją turėjo laikytis "visiškos tylos" režimo. Puolantieji pasirinko labai teisingą taktiką - pasidalino į grupeles po 3 ir apsupo priešą. Apsuptis vyko tyliai, ilgai, tačiau rezultatyviai - puolantieji laimėjo. Tačiau pergalė nebuvo lengva. Jau besidžiaugiant pergale iš po eglišakių krūvos iššoko nedidukė, vyresnio amžiaus kokybės inspektorė ir netikėtai "nusegė" 3 iš 4 puolančiųjų. Itin patyrusio, instruktoriaus statusą turinčio, kauniečio Mariaus veide iki pat vakaro liko sustingusi nustebimo išraiška - niekas nesitikėjo, kad taip gali baigtis ir tetrūko tik vieno šūvio, kad pergalė perbėgtų į besigynusiųjų rankas.
Apsikeitus pozicijomis, kova vyko panašiu stiliumi, tačiau, galbūt dėl nuovargio, galbūt dėl disciplinos trūkumo, puolantiesiems nepavyko įveikti priešo. Pasibaigus antrajai kovai ir stovykloje besimėgaujant "duona" buvo įvertinami sužeidimai - daugiasia buvo nubrozdintų kelių ir alkūnių, nes puolimo metu teko šliaužti žeme, persikėlinėti per upelį, įveikinėti kitas natūralias gamtos kliūtis.
Paskutinė kova buvo lemiama - vėliavos paėmimas. Šios rungties esmė - paimti vėliavą. Abi komandos matydamos viena kitą turėjo tikslą iškelti vidury upelio įsmeigtą vėliavą. Tai buvo kruvina kova, visi turėjo iššaudyti iki paskutinio šovinio. Tvyrojo prieblanda ir tik iš klyksmu buvo galima nuspresti, jog į priešą pataikyta.
Po paskutiniosios kovos, besileidžiant saulei, laimingais veidais ir geliančiais šonais iškeliavome į dvarą tęsti vakaro prie kaip visada gausaus ir dosnaus stalo.
O vakaro baigtis kaip visada - pirtelėje ir kubile.
Taškas
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą