Rokynė

TRIUŠIAI DVARE

2010-05-07T10:39:00.007+03:00

Sėdime pirtyje tryse. Aš ir dar du. Viskas prasidėjo nuo žoliapjovės, atrodytų dar nespėjo viskas sužaliuoti, o pirmas derlius jau nuimtas.
Užpilame vandenuko ant akmenų, svyla padai.
Žiūri gi žmogus, kaip čia kur gražiau, nepamiršdamas naudos sau ir aplinkiniams. Šeimininko mintis apie svečių nakvynę ant šieno neapleidžia, bet nėr tiek tos žolės, kad galėtum džiovinti į žaginį sukrovęs. Žąsys atkrito po trumpos diskusijos. Triušiai. Net gi vietą jau numatęs, kur galėtų aptvaras atsirasti.
Storu kamienu žilvytis aplink kurį dar keletas. Prieš daug metų dvaro teritorijoje buvo suresta metalinė tvora su žilvyčio kuolais. Sužaliavo žilvyčio kuolai pasiglemždami tvorą. Laikas bėgo, tvora nyko, liko tik žilvyčiai su tvoros gabalais kamiene. Nevalia naikinti to kas mena dvaro istoriją. Perkėlė tvoros liekanas, tarsi žinodami, kad tai gali tapti užuovėja augintiniams.
Graži idėja gali džiuginti mažuosius svečius.
Mes dar svarstėm įleisti keletą amūrų į tvenkinį ir juos maitinti nupjauta žole...
Tąsyk sėdėdami ant viršutinio gulto pirtyje nusprendėm pritarti šeimininko įdėjai triušius auginti....
Dabar jau sėdim keturiesi. Šeimininkas, aš ir dar du. Dar vandens ant akmenų ir pokalbis pakrypo apie darbus.
...skambinu kolegai į Klaipėdą, turi atsiųsti kuo skubiau dokumentus. Pažadėjo atsiųsti ir dingo kai į vandenį, telefono nekelia, neišeina susisiekti. Trys dienos praėjo. Skambutis. Pasirodo visą tą laiką kolega po gydymo įstaigas, tualete, be jėgų, sukrypęs. Sako, pailsėjau savaitgalį kaime pas močiutę, tai...
Čia pertraukia šeimininkas pasakojimą - garantuotai kaime ką tai pasigavo.
...gal nuo augintinių ką nors pasigavau, pilnas kiemas vištų, dar ir triušiai...
Senokai taip ilgai nesijuokėm, šeimininkas net ašarą išspaudė ir šliūkšteldamas vandens ant akmenų nuvyjo mus žemyn nuo viršutinių gultų.

IŠSIRĖK 2010

2010-05-06T13:10:00.004+03:00

Palukščio dvaras Rokynė, puoselėdamas kaimo turizmo tradicijas, kviečia visus pasidžiaugti vasara, išskirtine gamta ir trankia diskoteka kaimo dvasia. Šimtamečiai ąžuolai, čiurlenantys upeliai, kalvotos vietos, amatininkų prakaitu persmelktos medžio skulptūros, dvaro vaišės, pramogos ir žaidimai muzikos žaisme leis kiekvienam plačiai nusišypsoti, pajudėti ir atsipalaiduoti.

IŠSIRĖK 2010 – kur dar jei ne gamtoje?! Klausykite miško, klausykite muzikos, nevaržykite savo emocijų, leiskite garsą, drebinkite Dubysos apylinkes! Garsiausios diskotekos kaime, skambiausia muzika liaudies! Nori visko ir iš karto?!
IŠSIRĖK 2010 – tranki diskoteka kaimo dvasia.

Diskotekos svečiai:
kaimo dvasią perteikia Liaudies muzikos kapela
gerą nuotaiką dovanoja Parodijos Maestro Vaidas Jočys
dangų nušviečia Ugnies šou
gyvą garsą skleidžia THE ALICE FOOT

Programa:
15:00 val. atsidaro dvaro vartai,
pramogos, žaidimai ir atrakcionai jau veikia;

19:00 val. renginio pradžia,
diskotekos svečiai jau nekantrauja;

04:46 val. renginio pabaiga (teka saulė),
gaidžiai jau pradeda giedoti;

Kambarių rezervacija išankstinė. Kiekis ribotas!
Renginio svečiai galės įsikurti su savo palapinėmis paruoštame palapinių miestelyje su praustuvais, tualetais.
Parkingo ir kempingo mokesčių nėra!

Bilietus į renginį parduoda bilietų platinimo bendrovė "Tiketa", www.tiketa.lt
https://www.tiketa.lt/Show.aspx?EvnID=4047&ShowID=15911&LngID=LT

Karas Vidury Lietuvos

2008-04-04T10:39:00.010+03:00

Laikas: 2008 03 29
Vieta: "Rokynė"
Kompanija: "ES Glas" & "Šventinės nuotaikos" kolektyvai

Viskas prasidėjo dviem komandoms gavus pranešimus apie tai, kad viduryje Lietuvos, Dubysos nacionaliniame parke priešas ruošiasi išlaipinti savo strategines pajėgas.
Kiekviena iš komandų gavo užduotis pasirodyti "Rokynės" dvare 2008 03 29 14:00.
Deja, keletas kovotojų gerokai pavėlavo, todėl teko imtis kraštutinių priemonių - bausti visus karius ir atsisakyti pirtelės ant ratų vidury upelio bei nuostabiai gardžių pietų vidury miško, kuriuos turėjo pristatyti karo lauko virtuvė ant ratų.
Jaučiamas priešo buvimas šalia vertė kuo greičiau pasiruošti ir keliauti į kovos lauką.

Džiugi nuotaika vyravo nuo pradžių - vieni jau džiaugėsi būsima pergale, kiti šildančia saule. Jei ir buvo kuris nesišypsantis, tai pasigirdus griausmingam karinio GAZ 66 transporterio variklio griausmui, abejingų neliko - pasigirdo visuotinės ovacijos bei džiaugsmo šūksniai.

Kova prasidėjo nuo nesudėtingo taktine prasme susirėmimo - viena komanda puolė besileisdama nuo kalno, kita - puldama įkalnėn. Pirmoji auka buvo Nijolė, kuri jau po pirmojo raundo atkeliavo pas mane - Kariuomenės vada ir tarė: "įpilk "duonos", nes kojos, rankos dreba". Ji tiesiog neatlaikė dūmų užsklandos ir granatų sprogimo sukeltos įtampos. Kariaunoms apsikeitus pozicijomis ir dar kartą "pasimankštinus", stovykloje įsivyravo klegesys ir džiugus aptarinėjimas, kas ką "nukepė".

Kovos lauke buvo ir medicinos seselių:

Sekanti kova buvo daug sudėtingesnė - vienas būrys turėjo gintis pusiasalyje, supamame upelio, o kitas - pulti besiginančius. Puolančioji komanda, norėdama užimti priešo teritoriją turėjo laikytis "visiškos tylos" režimo. Puolantieji pasirinko labai teisingą taktiką - pasidalino į grupeles po 3 ir apsupo priešą. Apsuptis vyko tyliai, ilgai, tačiau rezultatyviai - puolantieji laimėjo. Tačiau pergalė nebuvo lengva. Jau besidžiaugiant pergale iš po eglišakių krūvos iššoko nedidukė, vyresnio amžiaus kokybės inspektorė ir netikėtai "nusegė" 3 iš 4 puolančiųjų. Itin patyrusio, instruktoriaus statusą turinčio, kauniečio Mariaus veide iki pat vakaro liko sustingusi nustebimo išraiška - niekas nesitikėjo, kad taip gali baigtis ir tetrūko tik vieno šūvio, kad pergalė perbėgtų į besigynusiųjų rankas.
Apsikeitus pozicijomis, kova vyko panašiu stiliumi, tačiau, galbūt dėl nuovargio, galbūt dėl disciplinos trūkumo, puolantiesiems nepavyko įveikti priešo. Pasibaigus antrajai kovai ir stovykloje besimėgaujant "duona" buvo įvertinami sužeidimai - daugiasia buvo nubrozdintų kelių ir alkūnių, nes puolimo metu teko šliaužti žeme, persikėlinėti per upelį, įveikinėti kitas natūralias gamtos kliūtis.

Paskutinė kova buvo lemiama - vėliavos paėmimas. Šios rungties esmė - paimti vėliavą. Abi komandos matydamos viena kitą turėjo tikslą iškelti vidury upelio įsmeigtą vėliavą. Tai buvo kruvina kova, visi turėjo iššaudyti iki paskutinio šovinio. Tvyrojo prieblanda ir tik iš klyksmu buvo galima nuspresti, jog į priešą pataikyta.

Po paskutiniosios kovos, besileidžiant saulei, laimingais veidais ir geliančiais šonais iškeliavome į dvarą tęsti vakaro prie kaip visada gausaus ir dosnaus stalo.

O vakaro baigtis kaip visada - pirtelėje ir kubile.
Taškas

Purvas ant veido arba skendom iš širdies

2008-03-06T17:05:00.000+02:00

Vieta: "Rokynė"

Laikas: 2008 02 29 - 03 02

Kompanija: Romas - "Rokynės" dvaro šeimininkas, Virgis - visų automobilinių klausimų sprendėjas, raseiniškiai - pakvaišusi savižudžių off-roader'ių kompanija

2008 02 29

Viskas prasidėjo penktadienio vakarą maloniai leidžiant laiką karštame kubile. Buvo nutarta, jog ryt - šeštadienį, gerai nesibaigs, teks paskandinti naująjį džipą.

Nežinantiems priešistorės galiu užsiminti, jog du savaitgalius iš eilės to padaryti nepavyko dėl psichologinio pasiryžimo išsimurkdyti purve iki ausų trūkumo.

2008 03 01

Pakirdus ryte su ne pačiomis lengviausiomis galvomis buvo imtasi tradicinės "Rokynės" raugintų kopūstų sriubytės ir parūkytų bei krosnyje apkeptų šonkauliukų.

Įveikę alkį ir rytinį silpnumą sulaukėme Virgio, kuris atvyko mūsų, idant galėtume nukakti į Raseinius ir prigriebti po techninės profilaktikos bekelės laukiančius technikos stebuklus: Nissan Patrol ir Isuzu Trooper.

Bekeliaujant link Raseinių išvydome keistą vaizdą - link mūsų artėjo neatpažintas važiuojantis objektas, o jam iš paskos it kiškis šuoliavo mažasis Suzuki Samurai.

Virgis nebuvo mūsų įspėjęs apie šią kompaniją - tai buvo staigmena man ir Romui. Sustojus ir ėmus labintis ant kelio, iš karto pakvipo ekstremalumais, nes kompanija nė nenorėjo girdėti pasiūlymų užvažiuoti į dvarą ir susišildyti arbatėle. Teišgirdome griežtą nurodymą kuo greičiau pasikinkyti plieninius vežimus ir spausti į sutartą vietą.

Klausėm, važiavom, pasikinkem, ir ėmėme lėkti jų link, išskyrus Romą, kuris dar turėjo keletą reikalų dvare. Aš su Patrol'iu, Virgis su Trooper'iu lėkėme ieškoti kompanijos. Radom nesunkiai, bet pamatę

s vežes vedančias ištižusiais arimais supratau - gero nelauk.

Mes su virgiu, nedrasiai nuvažiavome keliuku, nes dirvonai būtų ne kaip pasibaigę.

Iš tolo pamatėme vyrus išrikiavusius savo didžiaračius ant pievos ir skaniai beraitančius "lašinukus su duona".

Pasistiprinus lėkėme į griovius, vėliau kankinome kalnelį.

Kai prie kalnelio jau viskas buvo nuveikta. Komanda išsiskyrė - mes trise su Patrol'iu nuvežėme Romą į dvarą, o likusieji pajudėjo link Dubysos, prie malūno. Ten sutarėme susitikti.

Palikę Romą, su GAZ 51, kuris buvo paliktas prie kelio, kadangi variklis neatlaikė - trūko tarpinė, savininku nulėkėme link malūno. Ten patekti galima tik per senolių kiemą, kurį atsiklausę leidimo ramiai besileisdami kalva žemyn perriedėjome. Bevažiuodami link malūno nutarėme prasivažiuoti paupiu ir apžvelgti vaizdingas apylinkes. Artėjant prie upelio stabtelėjome, kad galėtume įvertinti jo gylį, to ir užteko - "sėdome" taip, kad nepadėjo nei po ratais kišami basliai, nei šakos. Papuolė sustoti šaltiniuotame molyne. Paskambinus likusiai kompanijai paaiškėjo, jog jų situacija tokia pati - 3 džipai vienas po kito vis "sėsdavo". Pasiprašėme pagalbos ir laukėme, sutemo ir jau pradėjus jausti nerimą pamatėme šviesas - mus atrado! Deja, Samurajus taip pat įlindo - laukėme besivejančio Viliuko, kuris, kaip ir buvo galima tikėtis palengva išlupo mus.

Smagiausia dienos dalis buvo grįžimas namo, kadangi reikėjo pakilti į itin statų kalną per senolių kiemą. Jį vargais negalais, vartydami krūmus ir kelmus įveikė Samurajus ir Trooper'is - Vilis ir Patrol'is pavargo, pavargome ir mes.. Lijo, buvo naktis, tad nutarę nebesikankinti palikome juos ilsėtis per naktį. Atsiprašėme senolių už "išarta" gražia kiemo pievelę ir pažadėjome sutvarkyti ją.

XVII a. vyno rūsiuose vyko dienos "aptarimas su duona"

Nuostoliai: pramušta GAZ 51 tarpinė, subjaurotas senolių kiemas (mes jų nuoširdžiai atsiprašome, nuostoliai buvo atlyginti)

2008 03 02

Pakirdę ryte sulaukėme Virgio su sūnumi ir išlėkėme išsitraukti savųjų džipų. Į pagalbą pasitelkėme dar vieną Patrol'į su geresnėmis padangomis nei mūsiškio. Kadangi tądien neb

elijo, Vilis išlipo pats, o Patrol'į užteko tik tik truputį timptelėti.

Kadangi "pakvaišusių savižudžių off-road'erių kompanija" - raseiniškiai nenorėjo patikėti, kad ir dvaro teritorijoje (tik 64 ha) yra "gerų vietų", Romui teko parodyti, ką turi... Jam mintis kilo žaibiškai - išbandyti ir parodyti "keliuką" nuo senojo vandens malūno link Dubysos.

Remiantis čiabuvių pasakojimais, ten iš ties ėjo kelias... Skirtas vežimams. Skirtingai nuo šeštadienio, lietus nelijo ir netgi bandė lysti saulė - pasisekė. Pirmoji trasos dalis palei upelį, iki senosios krivulio šventyklos, buvo gan nesunkiai įveikiama ir veikiau buvo skirta apylinkių grožiui stebėti, nei maksimaliai bandyti visureigių galimybes. Šios atkarpos nuostoliai - pamesti Patrol'ių po vieną galinį sparną ir sulankstytas reto groži

o kuro bako dangtelis. Visa stiprybė buvo tik prieš akis. Pirmoji rimtesnė kliūtis - Lūkštynės upelis, kurį galima įvardinti kaip "teisingas upelis - teisinga kliūtis". Raudonasis Patrol'is neatpažįstamai pakeitė spalvą, nors kitiems tai nebuvo nauja - dar po vakar džipai buvo teisingiausios - purvo spalvos.

Nors prieš savaitę buvo nurodyta "Rokynės" vyrų komandai apvalyti "kelią" nuo išvirtusių medžių,bet pralėkus upelį pasitiko audringos šeštadienio naktelės išdaigos - "kultūringai" pavirtęs klevelis - nei apims, nei apvažiuosi. Teko į darba paleisti Stihl'iuką - nuostabų brolių medkirčių išradima.

Pasirūpinus, kad kultūros kupinas klevelis virstu malkomis, kuriomis ne kartą užkaisime vieną geriausių mano matytų pirčių, tęsėme maksimalių išbandymų metą toliau. Turas baigėsi staigiu posūkiu į kalną, kurio, deja, nė vienas taip ir neįveikėme - erdvės įsibėgėti stoka sutrukdė pašiurpinti Milašaičių čiabuvius išnyrančiais iš raisto, purvinais iki stogų džipukais.

Parvažiavus į dvarą Romo azartas nebuvo atvėsęs ir tik Virgio meilė gamtai sutrukdė nusileisti lygia, visureigio ratų protektoriaus nemačiusia veja, nuo kalnelio, į pirties slėnį.

Kaip ir kiekvienas geras, taisyklingai teisingas sakinys turi tašką, taip ir šis "turas" turėjo savąjį: vyrams baigiant maudytis pirtyje, o vienam ekipažų jau belekiant Raseinių link,visiems nuostabą sukėlė jaunosios kartos pakvaišusi savižudžių off-roader'ių kompanijos - raseiniškių skambutis - "žodžiu, kai ratai dugno nebepasiekė, pradėjome plaukti ir srove mus panešė kokius 5 metrus į šoną. Atvažiuokit! Randamės upėje ******** koordinatės ** **."